Popieþius BENEDIKTAS XVI

Tikëjimas meile þadina meilæ

Þinia 2013 m. gavënios proga

„Mes paþinome ir átikëjome meilæ, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16)

Brangûs broliai ir seserys!

Gavënios ðventimas Tikëjimo metø kontekste teikia puikià progà apmàstyti santyká tarp tikëjimo ir meilës: tarp tikëjimo á Dievà, Jëzaus Kristaus Dievà, ir meilës, kylanèios ið Šventosios Dvasios veikimo ir vedanèios atsidavimo Dievui ir kitiems keliu.

1. Meilë kaip atsakas á Dievo meilæ

Jau savo pirmoje enciklikoje pateikiau minèiø apie artimà teologiniø tikëjimo ir meilës dorybiø ryðá. Remdamasis pamatine apaðtalo Jono iðtara: „Mes paþinome ir átikëjome meilæ, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16), priminiau, kad „apsisprendimui tapti krikðèionimi pradþià pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idëja, bet susitikimas su tam tikru ávykiu, su Asmeniu, atverianèiu gyvenimui naujà horizontà ir sykiu duodanèiu tvirtà kryptá. <...> Kadangi Dievas pamilo mus pirmiau (plg. 1 Jn 4, 10), meilë dabar yra ne tik ásakymas, bet ir atsakas á meilës dovanà, su kuria Dievas skuba mus pasitikti“ (Deus caritas est, 1). Tikëjimas yra asmeninis pritarimas – apimantis visus mûsø gebëjimus – Dievo besàlygiðkos ir „aistringos“ meilës mums, pilnutinai parodytos Jëzuje Kristuje, apreiðkimui. Susitikimas su Dievu, kuris yra Meilë, palieèia ne tik ðirdá, bet ir intelektà: „Kelias, vedantis á meilæ, yra gyvojo Dievo paþinimas, ir mûsø valios pritarimas jo valiai á visa apimantá meilës aktà sujungia protà, valià ir jausmà. Tai vyksta nuolatos: meilë niekada nëra uþbaigta ir iki galo ágyvendinta“ (ten pat, 17). Ið to iðplaukia bûtinybë visiems krikðèionims ir ypaè karitatyviniø institucijø darbuotojams tikëti, patirti „susitikimà su Dievu Kristuje – susitikimà, þadinantá jø meilæ bei atveriantá jø ðirdá kitiems, kad meilë nebûtø, taip sakant, ið iðorës primestas ásakymas, bet trykðtø ið tikëjimo, kuris veikia meile“ (ten pat, 31a). Krikðèionis yra Kristaus meilës pagautas þmogus ir todël yra tos meilës raginamas – „caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14) – giliai ir konkreèiai atsiverti artimo meilei (plg. ten pat, 33). Tokia nuostata atsiranda pirmiausia suvokus, kad Vieðpats mus myli, mums atleidþia ir net tarnauja – mazgoja mokiniams kojas ir pats paaukoja save ant kryþiaus, kad átrauktø þmonijà á Dievo meilæ.

„Tikëjimas mums rodo Dievà, atidavusá uþ mus savo Sûnø ir teikiantá mums nenugalimà tikrumà, jog tai, kad Dievas yra meilë, yra visiðka tiesa. <...> Tikëjimas, kuriuo suvokiama Dievo meilë, atsiskleidusi ant kryþiaus perdurta Jëzaus ðirdimi, savo ruoþtu pabudina meilæ. Ji yra ðviesa – galiausiai vienintelë, – vis ið naujo apðvieèianti tamsø pasaulá bei suteikianti dràsos gyventi bei veikti“ (ten pat, 39). Visa tai leidþia mums suvokti, kad pagrindinë skiriamoji krikðèionio nuostata kaip tik yra „tikëjimu besiremianti ir jo formuojama meilë“ (ten pat, 7).

2. Meilë kaip gyvenimas tikëjimu

Visas krikðèioniðkasis gyvenimas yra atsakas á Dievo meilæ. Pirmasis atsakas yra bûtent tikëjimas, kuriuo nuostabos bei dëkingumo kupinas þmogus priima negirdëtà uþ mus pirmesnæ ir mus skatinanèià Dievo iniciatyvà. Tikëjimo „taip“ þymi mûsø visà gyvenimà pripildanèios ir jai prasmæ suteikianèios ðviesios draugystës su Vieðpaèiu pradþià. Bet Dievui neuþtenka to, kad mes priimame jo besàlygiðkà meilæ. Jis mus ne tik myli, bet ir trokðta mus patraukti prie savæs, perkeisti taip giliai, kad kartu su ðventuoju Pauliumi galëtume pasakyti: „Að gyvenu, taèiau nebe að, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Padarydami vietos Dievo meilei, tampame panaðûs á já, dalyvaujame jo meilëje. Atsiverti jo meilei reiðkia leisti jam gyventi mumyse ir ágalinti mus mylëti su juo, jame ir kaip jis; tik tada mûsø tikëjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6) ir jis apsigyvena mumyse (plg. 1 Jn 4, 12).

Tikëti reiðkia paþinti tiesà ir jai pritarti (plg. 1 Tim 2, 4); mylëti reiðkia eiti tiesos keliu (plg. Ef 4, 15). Tikëdami pradedame draugauti su Vieðpaèiu, mylëdami tà draugystæ ágyvendiname ir puoselëjame (plg. Jn 15, 14 ir t.). Tikëjimas skatina mus paklusti Vieðpaties ir Mokytojo ásakymui; meilë dovanoja laimæ mums já ágyvendinti praktikoje (plg. Jn 13, 13–17). Per tikëjimà tampame Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12 ir t.); meilë ágalina konkreèiai laikytis dieviðkojoje sûnystëje ir duoti Šventosios Dvasios vaisiø (plg. Gal 5, 22). Tikëjimas leidþia atpaþinti gero ir dosnaus Dievo mums patikëtas dovanas; meilë padaro jas vaisingas (plg. Mt 25, 14–30).

3. Neiðardomas tikëjimo ir meilës ryðys

Turint tai prieð akis, tampa akivaizdu, kad tikëjimo ir meilës negalime perskirti, juo labiau vieno su kitu suprieðinti. Šios dvi teologinës dorybës artimai susijusios, ir bûtø klaidinga áþvelgti tarp jø prieðybæ ar „dialektikà“. Juk tie, kurie tikëjimo pirmumà ir esmingumà pabrëþia taip smarkiai, kad nuvertina ir net niekina konkreèius meilës darbus, sumenkindami juos iki migloto humanizmo, laikosi pernelyg siauro poþiûrio. Kita vertus, lygiai taip pat klaidinga perdëti meilës ir jos darbø virðenybæ ásitikinus, kad darbai pakeièia tikëjimà. Siekiant sveiko dvasinio gyvenimo bûtina vengti ir fideizmo, ir moralistinio aktyvizmo.

Krikðèioniðkojo gyvenimo esmë yra nuolatos kopti á kalnà susitikti su Dievu ir tada, praturtintam dovanotos meilës bei jëgos, vël nusileisti þemyn ir su ta paèia Dievo meile tarnauti savo broliams ir seserims. Šventajame Raðte regime, kad apaðtalø uolus Evangelijos skelbimas, þadinantis tikëjimà, artimai susijæs su meilës kupinu rûpesèiu tarnauti vargðams (plg. Apd 6, 1–4). Kontempliacija ir veikla, kurias tam tikru bûdu Evangelijoje simbolizuoja seserys Marija ir Morta, Baþnyèioje turi sugyventi ir viena kità papildyti (plg. Lk 10, 38–42). Pirmenybë visada teiktina ryðiui su Dievu, o tikrasis evangelinis dalijimasis visuomet turi ðaknytis tikëjime (plg. Katechezë per visuotinæ audiencijà, 2012 04 25). Kartais ið tiesø linkstama „meilës“ sàvokà apriboti solidarumu ar tiesiog humanitarine pagalba. Prieðingai, svarbu neuþmirðti, kad didþiausias meilës darbas yra kaip tik evangelizacija, t. y. „þodþio tarnyba“. Nieko nëra naudingesnio – vadinasi, ir geradariðkesnio – artimui, kaip kartu lauþyti Dievo þodþio duonà, dalytis su juo Evangelijos Geràja Naujiena, ávesdinti já á santyká su Dievu: evangelizacija yra iðkiliausias ir visapusiðkiausias þmogaus asmens skatinimas. Dievo tarnas popieþius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio raðë, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys (plg. 16). Bûtent ágyvendinta ir paskelbta pirmapradë Dievo meilës mums tiesa atveria mûsø gyvenimà ðiai meilei ir ágalina visapusiðkà þmonijos ir kiekvieno þmogaus vystymàsi (plg. Caritas in veritate, 8).

Ið esmës viskas kyla ið Meilës ir linksta á Meilæ. Besàlygiðka Dievo meilë tapo þinoma per Evangelijos skelbimà. Su tikëjimu priimdami Evangelijà, patiriame pirmà ir nepamainomà sàlytá su dieviðkumu, galintá paskatinti mus „ásimylëti Meilæ“, paskui toje Meilëje apsigyventi bei augti ir dþiugiai perteikti jà kitiems.

O dël tikëjimo ir meilës darbø santykio, tai jø tarpusavio ryðys geriausiai atskleidþiamas viena Pauliaus Laiðko efezieèiams iðtara: „Jûs gi esate iðgelbëti malone per tikëjimà, ir ne ið savæs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtø. Mes esame jo kûrinys, sukurti Jëzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Dievas ið anksto paskyrë mums atlikti“ (2, 8–10). Èia aiðkiai sakoma, kad visa iðganingoji iniciatyva kyla ið Dievo, ið jo malonës, ið tikëjimu priimto atleidimo, taèiau ta iniciatyva jokiu bûdu neapriboja mûsø laisvës ir atsakomybës, bet veikiau padaro jas autentiðkas ir nukreipia meilës darbø linkme. Pastarieji daugiausia yra ne þmogaus iðgaliø vaisiai, kuriais bûtø galima girtis, bet atsiranda ið paties tikëjimo, kyla ið Dievo apsèiai dovanojamos malonës. Tikëjimas be darbø yra lyg medis be vaisiø: abi dorybës reikalauja viena kitos. Gavënia tradiciniais krikðèioniðkojo gyvenimo nurodymais kvieèia mus maitinti tikëjimà dëmesingiau ir ilgiau klausantis Dievo þodþio bei priimant sakramentus ir kartu augti meile Dievui ir artimui konkreèiai praktikuojant pasninkà, atgailà bei iðmaldà.

4. Pirmenybë tikëjimui, pirmenybë meilei

Kaip ir visos Dievo dovanos, tikëjimas ir meilë irgi kyla ið vienos ir tos paèios Šventosios Dvasios (plg. 1 Kor 13), tos Dvasios, kuri mumyse ðaukia: „Aba, Tëve!“ (Gal 4, 6) ir ágalina iðtarti: „Jëzus yra Vieðpats!“ (1 Kor 12, 3) ir „Maranata!“ (1 Kor 16, 22; Apr 22, 20).

Tikëjimas – dovana ir atsakas – leidþia mums paþinti Kristø kaip ásikûnijusià ir nukryþiuotà Meilæ, visiðkà ir tobulà klusnumà Tëvo valiai ir begaliná dieviðkàjá gailestingumà artimui; tikëjimas áðaknydina ðirdyje ir prote tvirtà ásitikinimà, kad ta Meilë yra vienintelë tikrovë, nugalinti blogá ir mirtá. Tikëjimas kvieèia þvelgti á ateitá su vilties dorybe, kupiniems pasitikëjimo laukti Kristaus meilës pergalës pilnatvës. Savo ruoþtu meilë leidþia mums áþengti á Kristuje parodytà Dievo meilæ, asmeniðkai ir egzistenciðkai prisidëti prie Kristaus visiðko ir besàlygiðko savæs dovanojimo Tëvui ir broliams. Pripildydama meilës, Šventoji Dvasia ágalina mus dalyvauti Jëzaus atsidavime – sûniðkame Dievui ir broliðkame kiekvienam þmogui (plg. Rom 5, 5).

Abiejø ðiø dorybiø ryðys panaðus á dviejø pagrindiniø Baþnyèios sakramentø – Krikðto ir Eucharistijos – santyká. Krikðtas (sacramentum fidei) yra pirmesnis uþ Eucharistijà (sacramentum caritatis), bet kreipia á pastaràjà, kuri yra krikðèioniðkojo kelio pilnatvë. Panaðiai tikëjimas pirmesnis uþ meilæ, bet autentiðkas pasirodo tik tada, kai yra vainikuojamas meilës. Visa prasideda nuo tikëjimo nuolankaus priëmimo („þinojimo, kad esi mylimas Dievo“), bet turi pasiekti meilës tiesà („mokëjimo mylëti Dievà ir artimà“) – meilës, amþiams atbaigianèios visas dorybes (plg. 1 Kor 13, 13).

Brangûs broliai ir seserys, ðià gavënià, kai rengiamës ðvæsti Kryþiaus ir Prisikëlimo ávyká, per kurá Dievo Meilë atpirko pasaulá ir apðvietë istorijà, visiems linkiu ðiuo brangiu laiku atgaivinti tikëjimà á Jëzø Kristø, áþengti á jo paties meilës Tëvui ir visiems mûsø gyvenime sutinkamiems broliams bei seserims apytakà. To siekdamas keliu savo maldà á Dievà ir kiekvienam asmeniðkai bei kiekvienai bendruomenei meldþiu Vieðpaties palaiminimo!

Vatikanas, 2012 m. spalio 15 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_________________________________

© „Baþnyèios þiniø“ vertimas
KATALIKAI.LT